Medžiotojų klubo Bugeniai herbas

Mūsų klubas, medžioklė, trofėjai ir laisvalaikis.

Mažeikių herbas


,

Esi čia: Pradžia > 2013 metų archyvas


Medžiotojų klubo „Bugeniai“ 2013 metų archyvas


Bebrų medžioklė

Bebrai gyvena įvairiausiose vietovėse, kur atviro vandens plotai nors kiek apaugę krūmais ir medžiais. Tai gali būti upės, melioracijos grioviai, tvenkiniai, apleisti karjerai, ežerai, pelkės ir t.t. Bebrai labai darbštūs ir atkaklūs gyvūnai, savo „namus“ statantys krantuose, iškasdami urvus. Landos į bebrų namus visada yra po vandeniu, o jo lygį bebrai palaiko statydami užtvankas. Vienoje bebravietėje gali būti keletas mažesnių ir viena pagrindinė užtvanka, kurioje įrengiami ir pagrindiniai gyvenamieji urvai. Čia bebrai įrengia ir maisto sandėlius - tempia ir po vandeniu krauna maisto atsargas (medžių ir krūmų šakas) žiemai, kurios metu gali maitintis po ledu. Bebrai monogaminiai gyvūnai, gyvenantys šeimomis su pirmųjų ir antrųjų metų jaunikliais, per metus užaugina 1 vadą, kurioje paparastai būna 2-3 bebriukai, vaikus atsiveda gegužės – birželio mėnesiais. Beje, prieš atsivesdami naują vadą, tėvai vyresniuosius (jau suaugusius) vaikus išvaro, ir šie privalo ieškotis sau naujų teritorijų. Gyvena bebrai 15-20 metų.
Vadovaujantis medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėmis bebrus leidžiama medžioti nuo rugpjūčio 1 iki balandžio 15 dienos sekančiais būdais : gaudyti selektyviniais spąstais, tykojant ir su šunimis. Pastarasis medžioklės būdas atima labai daug laiko ir reikalauja ganėtinai daug fizinių pastangų ardant bebrų užtvankas, darnaus darbo ir susiklausymo dirbant tandeme su draugu – medžiokliniu urviniu šuneliu, tačiau, mano manymu, šis būdas yra ir pats efektyviausias. Jeigu tykojant ar bebrus gaudant su spąstais jūs per vakarą sumedžiosite vieną, na geriausiu atveju sulauksite dviejų bebrų, tai tikrinant bebrų „gyvenamąsias patalpas“ ir įleidžiant tenai specialiai tam paruoštą šunelį - jūs turite šansą vienu metu sumedžioti visą bebrų šeimyną.
Pastarąjį medžioklės būdą pasirinkome ir mes, nusprendę šių metų lapkričio 14 dieną pamedžioti už Kurmaičių kolektyvinių sodų esančiame bebrų užtvenktame upelyje. Į medžioklę susiruošėme penkiese : šių eilučių autorius, tėvas ir sūnus Piotras ir Sergejus Ranko, pagalbininkas Vaclovas bei Aurimas I. Minėtus tėvą ir sūnų drąsiai galima laikyti bebrų medžioklės lyderiais mūsų klube – per šį sezoną jie sumedžiojo jau 29 aštriadančius, iš kurių beje, vienas svėrė net 30 kg! Atvykus į vietą radome tris nedideles užtvankėles ir vieną pagrindinę, apie 1 metrą aukščio. Užtvankas reikėjo išardyti, pradėjome nuo mažiausios, o po ketverto valandų fizinio darbo vanduo nuseko tiek, kad jau buvo galima pradėti į urvus leisti šunis. Tądien mums talkino Sergejaus jagterjerų veislės šunys Betas ir Fifa, iš kurių pirmasis yra puikiai išmanatis savo amatą urvinis šuo, o Fifa – dar tik 7 mėnesių, bet jau dirbanti kalaitė, savo sąskaitoje turinti du sumedžiotus bebrų jauniklius. Pirmąjį bebrą šunys pajuto didžiojoje užtvankoje, pasislėpusį urvuose po salelėje augančiu alksniu, bebrą sugavome gyvą, užstatę tinklą ir graibštus ant pasitraukimo kelių. Toliau medžioklė vyko visiškai pasikliaujant Betu ir Fifa, jie nuosekliai apžiūrinėjo kiekvieną landą į bebrų olą, o vienoje iš jų Betas pradėjo nepaliaujamai loti, pranešdamas mums, kad čia tikrai kažkas tūno. Visi susirinkome prie olos, tačiau šuniui niekaip nesisekė bebro iš ten „iškrapštyti“, tad teko ir mums jam padėti. Nukasėme žemes nuo urvo viršaus gal kokį 1,5m. į kalniuką, kol pamatėme šuns kojas. Šuo be paliavos skalijo visą laiką, tačiau išvyti bebro jam vis nesisekė. Užstatę graibštus ant pasitraukimo tako, nusprendėme kasti toje vietoje, kur mūsų manymu urve turėjo tupėti bebras. Ir tikrai, po dviejų valandų kantraus darbo, atkastoje olos vagoje pasirodė didžiulis bebras, kuris iš karto pakliuvo į mūsų tinklą, o už jo spruko dar trys mažesni, kurie irgi įkliuvo, tiesa, vienam iš jų vis dėlto pasisekė pasprukti. Dar kartą patikrinome olas, kuriose galėjo pasislėpti mūsų „bėglys“, tačiau tai jokių rezultatų nedavė, todėl nusprendėme medžioklę baigti. Vėliau, jau namuose, vertindamas šios dienos medžioklę pagalvojau, o gal ir gerai, kad šis bebras išgyveno, vis teritorija nebus tuščia, o ir užtvanką bus kam atstatyti...

Gerimantas Petrauskas


Pirmosios medžioklės

2013 – 2014 metų varyminių
medžioklių sezoną pradėjome spalio 19d.,šeštadienį. Nors atidarymo proga ir pasitaikė puikus oras, medžiojome tik iki pietų, kaip sakoma, iki pirmojo trofėjaus, o tada susirinkome savo būstinėje aptarti atėjusio sezono aktualijų bei paragauti Einaro S. iškeptų stirnienos kepsniukų. Grįžtant prie tos dienos trofėjų reikia pasakyti, kad jie nebuvo labai jau gausūs – sumedžiojome vieną stirnos jauniklį ir vieną želmeninę žąsį, tačiau visų nuotaika buvo pakili ir šventinė, o sekančią medžioklę nusprendėme surengti lapkričio 9 dieną, kada jau lapai miškuose bus nukritę, o grybautojai ir uogautojai galutinai iš miško pasitraukę, tad ir medžioklė bus žymiai saugesnė.
Jeigu į sezono atidarymą susirinko palyginus nedaug mūsų klubo narių, tai lapkričio 9 dieną, antrojoje šio sezono medžioklėje, dalyvavo jau apie 30 žmonių. Pirmą šios dienos „varymą“ buvo nuspręsta padaryti už Pumpurų km. esančiame miškelyje, besidriekiančiame šalia geležinkelio linijos. Miškelis nelabai didelis, tad ir laimikio nelabai tikėjomės. Aš ištraukiau 22 numerį ir atsistojau pozicijoje ant keliuko, palei geležinkelį. Ir koks buvo mano nustebimas kai išgirdęs sausų žabų traškėjimą miške, už keleto minučių išvydau pirmus ragus nešiojantį gražuolį jauniklį elnią, tiesiog „išskrendantį“ iš miško ir kertantį geležinkelio liniją. Iškėlęs galvą gražuolis nusipurtė ir grakščia ristele pabėgėjęs pasislėpė Pumpurinės miške. Elnią matė dar keletas medžiotojų, turėjome ir licenciją šios rūšies žvėriui sumedžioti, tačiau nė viena kulka į šį grožį paleista nebuvo.
Trečiu varymu medžiojome vadinamuose Lymanto krūmuose. Artėjant varovams, išilgai linijos pastebėjau prabėgantį stirniną vienu ragu, daugiau žvėrių šiame varyme nemačiau, tačiau gal po kokių 10 minučių pamiškėje pasigirdo du šūviai. Kaip vėliau sužinojom, į šimtakilograminį šerną šovė Svajūnas ir Kęstas, beje, kai pirmasis prašovė, šernas metėsi grioviu link Kęsto, užšoko ant įkalnės viršaus, akimirkai stabtelėjo pastebėjęs medžiotoją, o čia Kęstas vienu taikliu šūviu jį ir patiesė. Šernas krito vietoje, šauta buvo gal iš 7 – 8 metrų atstumo, 9 mm grankulke.
Kai sustojom aplink vadinamą „stebuklingąjį“ miškelį, pradėjo lyti. Lijo įkyriai ir gana stipriai, tačiau tai nesutrukdė medžiotojams paleisti 23 šūvius, šaudyta buvo ir į šernus ir į stirnas, bėgančias lygiagrečiai ugnies linijos, tačiau dauguma iš šių žvėrelių matyt tądien vilkėjo šarvus ir savo kailius išnešė sveikus. Vis dėlto vieną šerną pavyko sumedžioti – jį trimis šūviais iš karabino paguldė į svečius atvykęs Mindaugas.
Pasibaigus medžioklei šiame miške, vadovas paskelbė pietų pertrauką, po kurios atvykom paskutiniams dviem varymams į Didmiškio mišką. Medžiojome pirmuosiuose dviejuose kvartaluose, taikliais šūviais buvo sumedžioti lapė ir usūrinis šuo bei dar keletas stirnų jauniklių. Viso tos dienos medžioklėje be jau minėtos lapės ir usūrinio, buvo sumedžiotos 5 stirnos ir 2 šernai. Medžioklė pavyko, o pagerbus sumedžiotus žvėris ir padėkojus šv.Hubertui už mums pasiųstą laimikį, liovėsi ir lietus. Gerokai permirkę, bet patenkinti medžiokle, skirstėmės po namus.

Gerimantas Petrauskas


Lapių medžioklė Norvegijoje

2013 metų vasarą turėjau galimybę padirbėti Norvegijos šiaurėje, netoli Tromso miesto esančioje avių fermoje. Anot šeimininko Jan Erick, jo avių ferma yra vienas stambiausių ūkių šiaurinėje šalies dalyje ir joje priskaičiuojama apie 1100 avių ir ėriukų. Pavasarį, gegužės mėnesį, avims atsivedus ėriukus ir sužaliavus augmenijai, jos išgenamos į kalnus, kur išbūna iki rugsėjo mėnesio, tada avys gaudomos ir vėl suvaromos atgal į tvartus. Tam tikslui ūkininkas laiko du šunis – australų aviganius, kurie, tiesą pasakius, kitu metų laiku beveik nereikalingi.
Aukštesni kalnai šiaurėje ištisus metus stovi apsnigę, sniegas juose netirpsta net ir gana karštų, bet trumpų vasarų metu. Žemesni kalnai, į kuriuos ir išvaromos avys, yra apaugę miškais ir tankiais krūmais, todėl čia apstu plėšrūnų – lokių, ernių, lūšių, lapių bei didžiulių jūrinių erelių, sugebančių pagrobti ir nunešti net paaugusius ėriukus, o suaugusiai gyvai aviai iškapoti šonus. Po tokios egzekucijos, žinoma, avis žūna, prasikankinusi kartais 10-12 valandų. Kaip sakė šeimininkas – atklysta ir vilkų, bet jų nėra daug. Tad pagrindinis ūkininko rūpestis vasarą – ne tik apsirūpinti pašarais žiemai, bet ir apsaugoti avis nuo plėšrūnų, kurie beje, sunaikina apie 5 proc. visos bandos per vasarą. Vis gi dažniausiai sutinkamas ir pavojingiausias plėšrūnas ėriukams yra lapės, į kurių medžioklę vieną penktadienio vakarą kartu su šeimininku ir viduriniuoju sūnum Jorgenu ir išsiruošėm. Pasakymas, kad į medžioklę išsiruošėme visi, būtų ne visai teisingas, nes leidimą medžioklei ir ginklui turėjo tik ūkininkas, tad mes su jo sūnumi buvome tik stebėtojais. Žodis „vakare“ yra labai sąlyginis, nes nėra jokių prietemų, o saulė vasarą čia šviečia visas 24 valandas per parą - visą laiką besisukdama virš galvos danguje. Medžioklė tykojant ar sėlinant nakties metu nesudaro jokių papildomų rūpesčių dėl prožektorių ar naktinių matymo prietaisų – jų visiškai nereikia.
Lapės „viliojamos“ panašiai kaip ir Lietuvoje – švilpuku imituojant pelės cypimą, įvairių paukščių balsais, bei kitokiomis vilbynėmis, skleidžiančiomis lapės partnerio „lojimą“ rujos metu ar sužeisto kiškio balsą. Jeigu lapė yra už kokio kilometro ar daugiau, šį garsą išgirdusi būtinai atsliūkins pažiūrėti kas čia vyksta, tuo metu ir galima ją sumedžioti, jeigu žinoma, sugebėsi deramai pasislėpti. Pagal įstatymą Norvegijoje lapes medžioti draudžiama nuo balandžio 15d. iki liepos 15 d., t.y. tol, kol jos atsives ir paaugins savo jauniklius, tačiau ir draudžiamuoju laikotarpiu pastebėjus, kad lapė pjauna ar nešasi jau papjautą ėriuką – ją leidžiama sumedžioti. Lapėms ir lūšims gaudyti plačiai naudojami ir spąstai (žr. nuotrauką) su jauku viduje.
Medžioklei įsitaisėme patogioje vietoje, ant kalniuko, susėdę tiesiog ant žolės. Jokių patogumų šio tipo medžioklėms nėra naudojama, nors ūkininkas pritarė mano minčiai ant šio kalniuko pastatyti bokštelį. Pati mūsų medžioklė vyko gal tik pusvalandį, jos metu ūkininko sūnus įvairiomis turėtomis vilbynėmis stengėsi „prisikviesti“ bent vieną laputę, tačiau bergždžiai – nė vieno plėšrūno tą vakarą taip ir neišvydome, tad keliauti namo teko tuščiomis. Džiugino tik tai, kad visą pusvalandį galėjau gėrėtis puikiu reginiu – naktį šviečiančia saule ir kartu kitoje dangaus pusėje kabančiu didžiuliu mėnulio pilnaties disku.

Gerimantas Petrauskas


Medžioklės reikmenų mugė Norvegijoje

Birželio 16 dieną, sekmadienį, ūkininkas Jan Erick kartu su savo trimis sūnumis - Eirik, Jorgen ir Simon pakvietė ir mane į Tromso apskrityje, Bardu komunoje esantį Setermoen kaimelį, į ten vykstančią medžioklinių ir žvejybos reikmenų mugę. Setermoen vietovė yra išsidėsčiusi slėnyje palei Barduvela upę, prie Satervatnet ežero krantų, čia, pagal 2011 metų duomenis gyvena 2,417 gyventojų.
Tokios mugės visoje Norvegijoje yra labai populiarios, jos vyksta vieną kartą per metus kiekviename kiek didesniame miestelyje ar kaimelyje,ir tęsiasi nuo penktadienio iki sekmadienio. Kiek supratau, pagrindinis šių mugių akcentas yra tai, kad yra renkamas įėjimo mokestis, kuris suaugusiam žmogui yra 100 kronų (46 litai) ir 50 kronų vaikui nuo 8 iki 18 metų amžiaus, šie pinigai yra skiriami labdarai ir atitenka šeimyniniams vaikų namams, todėl norvegai laiko vos ne būtinybe apsilankyti tokiame renginyje vien tam, kad galėtų paaukoti. Imant domėn tai, kad per pirmąsias dvi mugės dienas apsilankė apie 12 tūkstančių žmonių, indėlis į labdaros fondą bus įneštas tikrai nemenkas.
Pati mugė Setermoene išsidėstė „Rimi“ parduotuvės teritorijoje ir automobilių stovėjimo aikštelėse, o pagrindinis paviljonas įsikūrė profesinės mokyklos sporto salėje. Mugėje galėjai pamatyti įvairiausių garsiųjų ginklų gamintojų gaminius - nuo „Swarovski“,“Zeiss“, „Blaser“ „Mauser“, „Franchi“ ir kitokių garsių firmų ginklų bei optinių taikiklių, iki vietinių meistrų pagamintų naudojant senovines norvegiškas tradicijas, rankų darbo peilių. Gerai atrodė ir gamyklose pagaminti lenktiniai medžiokliniai peiliai (žr. nuotrauką), kurių pagrindinė geležtė yra skirta tiesiogiai gyvūno kailio lupimui, o perlenkus, jis tampa įrankiu kailiui įpjauti ir taip palengvinti odos nulupimą. Labai sudomino ir 36 klibro lygiavamzdis medžioklinis šautuvas, tokio dar niekada prieš tai nebuvau matęs. Jo visas vamzdis tokio storumo, kaip žmogaus mažasis pirštas, tačiau pasak ginklų pardavimo vadybininko, sumaniai naudojant tokį šautuvą paukščių medžioklėje (kiti gyvūnai Norvegijoje medžiojami tik su graižtviniais ginklais), jis nė kiek nenusileidžia tradiciniams 12 – to ar 16 – to kalibro lygiavamzdžiams. Matėme daugybę žvejybos įrangos, valčių, palapinių, keturračiu motociklų, medžioklinių bei žvejybai skirtų drabužių, batų, bei kitokios amunicijos. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad buvo eksponuojama ir su medžiokle ir žūkle nesusijujusių daiktų –matėme įmantriausių saunos namelių, pavėsinių, miško kirtimo technikos ir t. t. Žinoma, visas šias prekes galima pamatyti ir isigyti specializuotose ginklų ar sportinio inventoriaus parduotuvėse, tačiau ten labdaros neįteiksi – todėl bent kartą per metus apsilankyti tokioje parodoje ir paaukoti kilniam tikslui - šiauriečiams suteikia net malonumą.

Gerimantas Petrauskas


Medžioklinių bei sportinių ginklų paroda Niurnberge

2013m. kovo 08-11 dienomis pietų Vokietijoje, Bavarijos žemėje esančiame
Niurnbergo mieste vyko jubiliejinė, keturiasdešimtoji medžioklės paroda.
Šis miestas kartu su Fiurtu, Erlangenu ir Švabachu sudaro ekonominį ir kultūrinį šiaurės Bavarijos centrą, jis garsus ne tik čia dažnai vykstančiomis medžioklės, žemės ūkio bei kitokiomis parodomis, bet ir tuo, kad jame po Antrojo Pasaulinio karo 1945 - 1946 metais vyko karo nusikaltimų tribunolas...

plačiau...


Komercinė medžioklė

Baigiantis 2012 – 2013 metų varyminių medžioklių sezonui keletas mūsų klubo narių buvome pakviesti į komercinę medžioklę, organizuotą Kretingos miškų urėdijos medžioklės plotuose. Reikia iš karto pasakyti, kad medžioklei buvo puikiai pasiruošta – pastatyti vieno metro aukščio bokšteliai kiekvienam medžiotojui leidžia patogiai jaustis linijoje, medžiotojai į vietas išvežiojami autobusu, net ir takas, vedantis į bokštelius buvo nuvalytas nuo sniego, nekalbant jau apie karštus pietus prie spragsinčio laužo.
Po trumpo bet konkretaus instruktažo ir perspėjimo, kad saugaus kampo privalu laikytis nežiūrint į tai, kad medžiosime iš bokštelių, buvome pakviesti į urėdijos transporto priemones ir išvykome pirmam varymui. Puikiai sutvarkyta infrastruktūra medžioklės vietoje ir puikiai organizuota medžioklė labai pakėlė nuotaiką.
Nors ir spaudė 12 laipsnių šaltukas, karšta linijoje buvo jau nuo pat pirmojo varymo, kuriame aš ištraukiau septintą numerį, todėl atsistoti teko miško kanalo ir keliuko sankirtoje. Mintyse apsidžiaugiau, nes palei kanalą į priekį ėjo keliukas, todėl priekyje buvo daug atviros vietos ir daug erdvės šūviui. Netrukus pasigirdo pirmieji šūviai, jų pirmame varyme suskaičiavome 28, nors laimikis nebuvo labai jau gausus – buvo sumedžiotas kiškis ir pora šernų. Antras varymas buvo žymiai rezultatyvesnis – jo metu ir man pasisekė sumedžioti net du šernus.
Įsimintiniausia buvo tai, kad iš priekio, tik varymui prasidėjus, išėjo puikus elnias, gražiais, gal net medaliniais ragais. Iš tos pusės laukiau ir šernų, vis pasižvalgydamas į abi puses, tačiau gal po kokių 10 min pasukęs galvą į kairę net nustėrau – man už nugaros išėję į pamiškę šeši pernykštukai šernai su motina jau ruošėsi bėgti per kanalą, tačiau dėl nežinomų priežasčių pradėjo trypčioti vietoje, vis nesiryždami kirsti šios kliūties. Kiek galėdamas atsargiau apsisukau ir paleidau pirmą šūvį, pertaisiau šautuvą, iššoviau dar sykį ir pamačiau raudoną šliūžę sniege.... – pataikiau, pamaniaiu..., tačiau visi buvę ten šernai, kaip pagal burtų lazdelę, išsisklaidė – spėjau pamatyti tik šeriuotas uodegas...Dabar jau stovėjau apsisukęs į kanalo pusę ir neapsirikau, nes po kokių 10 minučių pasirodė kita banda, gal net didesnė, negu pirmoji. Paleidau dar du šūvius, iš kurių vienas buvo sėkmingas, tad per vieną varymą sumedžiojau du šernus. Neblogai medžioklėje sekėsi ir kitiems mažeikiškiams – kas du, kas tris, o Aurimas I. per paskutinį varymą net keturis žvėris paklojo. Medžioklei pasibaigus padėkojome organizatoriams už puikiai organizuotą medžioklę, suskaičiavome sumedžiotus žvėrelius ir padėkojome šv.Hubertui už suteiktą tokią galimybę. Beje, trofėjų tądien suskaičiavome tikrai nemažai – krito net 31 šernas, 4 kiškiai ir 2 lapės.

Gerimantas Petrauskas

Daugiau nuotraukų apie šią medžioklę galite pamatyti Foto Galerijoje


"Šarvuotas" šernas

Gryžęs žiemos šaltukas žnaibė skruostus, lindo į bent kiek atviresnes kūno vietas ir visus, susirinkusius į medžioklę sausio 12 dieną, vertė gūžtis ir slėpti veidą nuo kaskart gūsiais papučiančio vėjelio. Gryžusi žiema nemažai pažėrė ir sniego, tad protingai skaitant „gamtos knygą“ galėjom tikėtis neblogų trofėjų.
Tos dienos medžioklę pradėjom kiek netradiciškai, nes „linijoje“, palei vadinamą „Elektrinės“miškelį sustojome be atliktos žvalgybos medžioti numatytoje vietoje. Taip darėme todėl, kad Kuodžių miške, savo pusėje, medžiojo kaimynai – Pikelių medžiotojų būrelis, tad ir mes, nors ir nevarydami, tikėjomės savo pusėje sulaukti kokio šernioko ar laputės. Stovėjome beveik valandą, tačiau nieko nesulaukėme, o nutilus kaimynų varovų balsams, nutarėme pasitraukti iš savo pozicijų. Gryžtant prie mašinų tą dieną medžioklei vadovavęs Einaras nusprendė paėjėti šviežiomis šerno pėdomis sniege, vedančiomis iš Kuodžių link „elektrinės“ miškelio. Kaip vėliau pasakojo jis pats, priėjęs prie miško pajuto ten esantį šerną, kuris pasibaidė ir spruko gilyn į miškelį. Tada nedelsiant visi vėl sustojome į liniją, o varovai su šunimis į miškelį suėjo iš pietinės pusės. Neilgai trukus šunys šerną aptiko ir pradėjo ant jo loti. Į tą vietą nuskubėjo ir Sigis, tą dieną vadovavęs varovams, o pribėgęs į šį šerną dar paleido ir šūvį, deja, netikslų. Po šūvio žvėris metėsi iš miško link medžiotojų, į jį buvo paleista dar aštuoni šūviai, tačiau jis nekrito, o metėsi link manęs. Šautuve turėjau devynių milimetrų grankulkę ir kulką, ir kai iki žvėries liko ne daugiau kaip 8 ar 10 metrų, šoviau iš grankulkės, tačiau nutiko nenumatytas dalykas ir šovinys neiššovė, kaip vėliau išsiaiškinau, dėl sušalusio tepalo šautuve. Tuo momentu galvoti jau nebebuvo kada, tad automatiškai nuspaudžiau antrą nuleistuką. Pamaniau kad ir aš nepataikiau, nes šernas kirto medžiotojų liniją be didesnių problemų ir pasislėpė Kuodžių miške. Aišku, visiems šovusiems teko išklausyti tiradą keiksmų ir prakeiksmų, daugiausia, žinoma, jų teko man...tačiau nusiraminus ir apsvarsčius situaciją, pergalvojau, kad negalėjau nepataikyti iš tokio atstumo, o be to aš aiškiai mačiau, kad iki manęs gyvūnas bėgo nešlubuodamas, o po mano šūvio per liniją šoko jau neremdamas priekinės dešinės kojos. Po trumpų svarstymų Sigis ir Giedrius nusekė gyvūno pėdomis ir šernas buvo rastas 30 metrų atstumu nuo šūvio vietos...
Antram varymui jau stovėjome Kuodžių miške tarp mūsų ir Pikeliškių plotų, tačiau kaip tikėjomės po kaimynų varymo šernai mūsų pusėje neužsibuvo, o varymui baigiantis Aurimas I. pastebėjo, kaip pats sakė, „dramblio“ didumo kuilį, skuodžiantį link Ruzgų, į vadinamąjį „stebuklingąjį“ miškelį. Skubiai persigrupavę apstojom minėtą vietą, tačiau ir čia speiguotas žiemos vėjas padarė savo – Renatas ir Mindaugas sušalę ir nesulaukę varymo pabaigos susėdo į mašiną. To matyt, tik ir laukė mano minėtasis šernas – pastebėjęs, kad pasišalino du karabinais ginkluoti rimti medžiotojai, jis, slėpdamasis už krūmų, nudūmė į pavenčius. Į šerną dar buvo paleista keletas savęs nuraminimo šūvių, tačiau jie jokios žalos kiaulių giminės atstovui padaryti nebegalėjo.
Trumpa ta žiemos diena, tokia pat trumpa ir mūsų medžioklė, tad pagerbę kritusį šerną ir padėkoję šv.Hubertui už mums atsiųstą laimikį, visi parvykome į savo būstinę, kur buvo paskelbta apie medžioklės pabaigą.

Gerimantas Petrauskas


Esi čia: Pradžia > 2013 metų archyvas


Klubo vadovas

RENATAS TAMOŠIŪNAS

Klubo nariai:


http://www.medziotojuklubasbugeniai.lt

/ Pradžia /Foto Galerija / Rekvizitai / Kontaktai / 2% Parama / Adsense Privatumo Politika /

Svetaines kūrejai: Gerimantas Petrauskas ir Arturas Smalenskas. Copyright©2012

Rekomenduojama rezoliucija: ne mažiau kaip 1024x768 px.