Medžiotojų klubo Bugeniai herbas

Mūsų klubas, medžioklė, trofėjai ir laisvalaikis.

Mažeikių herbas


,

Esi čia: Pradžia > 2012 metų archyvas


Medžiotojų klubo „Bugeniai“ 2012 metų archyvas


Mūsų klube - naujas narys

Kai netekome savo klubo kraujasekio šuns Fredžio, buvo nuspręsta įsigyti kitą, kraujo pėdsakais „dirbantį“, šunelį. Tam tikslui buvo pasirinktas „bloodhound“ veislės šuo, kurio paieškomis aktyviai užsiėmė klubo vadovas R.Tamošiūnas. Po mėnesio paieškų toks šunelis buvo rastas kaimyninėje Latvijoje, tad jo pargabenti 2012m. gruodžio 13d. susiruošė šių eilučių autorius bei medžiotojas E.Virkšas.
Trumpai apie „bloodhound“ veislės šunis. Jos pavadinimas greičiausiai atsirado iš angliško žodžio, reiškiančio „šuo pėdsekys“, kurį ši veislė gavo dėl ypatingos uoslės, kurios dėka pagal kraujo pėdsakus lengvai suranda sužeistą žvėrį. Kiti šaltiniai teigia, kad veislės pavadinimas gali būti kildinamas dėl bladhaundų artumo „mėlynojo kraujo“ asmenims – juk medžioklė su šiais šunimis buvo karalių ir lordų privilegija. Dar jie yra vadinami „Šv.Huberto skalikais dėl to, kad jų protėviai buvo išvesti VII-ame amžiuje, Huberto įkurtame viename iš vienuolynų, pietrytinėje Belgijoje. 1066 metais Vilhelmas Užkariautojas šiuos šunis atsivežė į Angliją. Čia ilgaamžio kryžminimo ir atrankos būdu ir buvo išvestas bladhaundas. Šiandien tai viena seniausių grynakraujų skalikų veislių pasaulyje. Šie šunys santūrūs, neagresyvūs, geraširdiški ir ištikimi savo šeimininkui, dėmesingi jo pastaboms. Puikiai sutaria su vaikais, atsiliepia į švelnumą. Daug pasako ir tai, kad animaciniuose filmukuose peliuko Mickey Mouso draugo prototipu buvo pasirinktas geraširdis bladhaundo veislės šuo, vardu Pluto, viso pasaulio vaikų mylimas ir žinomas iš filmukų nuo 1930 metų. Šie šunys turi daug judėti ir bėgioti, jiems reikia daug erdvės ir didelių fizinių krūvių.
Na o atvykus pas veisėją į Latviją, šis papasakojo mūsų pasirinktojo šunelio ir jo tėvų istoriją. Abu šunelio tėvai yra čempionai (kažkodėl pavadinti žmonių vardais : Rudolfas ir Ruta), puikiai dirbantys medžioklėje pagal kraujo pėdsakus, abu yra parvežti iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kuriose beje, veisėjas su šeima gyveno 20 metų. Ši vada motinai buvo pirmoji, gal todėl ir gimė rekordinis šuniukų skaičius – net 15!, todėl iškilę net kai kurių problemų ir su realizavimu, o jiems juk jau keturi mėnesiai. Veislė Lietuvoje dar tikrai reta, nedaug šių šunų ir pas kaimynus Latvius. Su Egidijumi turėjome galimybę išsirinkti bet kurį patikusį šunelį, tad išrinkome labiausiai mums patikusį, truputį didesnį už kitus, mūsų ir veisėjų nuomone pagal eksterjerą ir konstituciją labiausiai atitinkantį šios veislės šunims keliamiems reikalavimams. Šunelis tikrai labai gražus, aktyvus, paskiepytas visais reikalingais skiepais, su dokumentais ir „įsiūtu čipsu“ su visa informacija apie save, tad tikimės kad tinkamai prižiūrėtas ir auklėtas taps puikiu mūsų pagalbininku medžioklėje ieškant sužeisto žvėries.

Gerimantas Petrauskas


"Tragiškai - sėkminga" medžioklė

Daugeliui skeptikų medžiotojų lapkričio 17 dienos ryte vėl teko nusivilti dėl to, kad medžioklė vyks Troškučių miške, kuriame be zuikio ar lapės geriausiu atveju galėtum sumedžioti stirnos jauniklį. Po trumpo instruktažo, kurį pravedė tos dienos medžioklės vadovas A.Mikulskis, atvykome į Troškučių miškelį, esantį prie pat Mažeikių miesto, vakarinėje jo pusėje. Šernų žinoma niekas čia sutikti tikrai nesitikėjo, tuo labiau, kad prieš medžioklę patyręs medžiotojas A.Šadauskas kaip tyčia paporino, kad nuo 1985 metų Troškučiuose yra buvęs sumedžiotas tik vienas šernas, netyčia tada čia iš kažkur atklydęs.
Medžiotojams einant keliuku „stoti į liniją“, palei griovį pastebėjome didžiulio šerno pėdas, vedančias nuo mėsinės link sodybos. Jas apžiūrėjus buvo konstatuota, kad tai gana švieži pėdsakai, tačiau niekas rimtai netikėjo, kad toks didžiulis gyvulys galėtų ilgiau užsibūti tokiame mažame miške, ir jau bus susiradęs kur nors žymiai saugesnę vietą kitame, didesniame miške.
Varymas prasidėjo nuo mėsinės pusės ir po kokių 10 minučių išgirdome bene visų tą dieną buvusių medžioklėje šunų lojimą, po jų pasigirdo dar ir trys šūviai. Ai, - daugelis pagalvojo, šunys turbūt kokią stirną užspeitė ir tiek. Praslinko dar keletas slegiančių laukimo minučių kaip nuo varovų pusės pastebėjau tyliai slenkantį lapiną. Šūviui padėtis nebuvo pati geriausia, tad luktelėjau kol jis eis pro truputį šviesesnį tarpelį miške, ir tada nuspaudžiau šautuvo nuleistuką. Lapinas tik pašoko į viršų ir nukūrė link tos vietos, kur stovėjo M.Gudunavičius, o šis jau lapinui nepaliko jokių šansų ir vienu šūviu paklojo vietoje.
Baigėsi pirmasis varymas ir ant linijos po truputį pradėjo rinktis varovai. Ir kaip mes buvome nustebę, kada tą dieną varovams vadovavęs A.Švažas papasakojo, kad pelkėje patiesė didžiulį šerną, su kuriuo susikovė ir buvo sunkiai sužeistas jo paties šuo Čiokis. Keturkojui pagalbininkui kuilys iltimis perrėžė kairįjį šoną, jis smarkiai kraujavo, todėl skubiai buvo nugabentas pas veterinarijos gydytoją. Čia šuneliui buvo padaryta operacija, šonas susiūtas ir nustačius, kad gyvybiškai svarbūs organai nebuvo pažeisti, išleistas gydytis stacionariai. Nemažai teko paprakaituoti ir mums, kol iš pelkės ištempėm apie 180 – 200 kg. sveriantį gyvulį.
Kitas įvykis tos dienos medžioklėje, susijęs su medžiokliniais šunimis, įvyko po antrojo varymo, kurį darėme tame pačiame Troškučių miške, nuo geležinkelio pusės. Pagavęs azartą ir įsiaudrinęs Vytauto šuo jau pasibaigus varymui pastebėjo naminių ančių būrelį, ramiai sau krypavusių netoli sodybos, ir pamanęs, kad medžioklė vis dar tęsiasi, o čia yra medžiojamieji gyvūnai, įsisuko į jų vidurį. Laimei, niekas rimčiau nenukentėjo, tad po trumpų diskusijų su plunksnuotosios šeimininku šis nesusipratimas ir baigėsi.
Po pietų buvo nuspręsta padaryti dar porą varymų ir medžioklę baigti dar nesutemus, tuo labiau, kad dar laukė didelis darbas apdorojant ryte sumedžiotą šerną. Tačiau tądien ramiai užbaigti medžioklės mums neteko. Per paskutinį varymą iš Pavarduvio krūmų buvo išvarytas dar vienas šernas, pasislėpęs kaip ir pirmasis, pelkėje, ir labai ilgai nenorėjęs pakilti iš savo slėptuvės. Į šį riestanosį buvo paleisti net šeši šūviai, tačiau jo tai nesustabdė, o tik sužeidė. Apie tai ryškiai bylojo rasti kraujo lašai miške ant žolės, todėl buvo nuspręsta atsivežti kraujasekį šunį, vardu Fredis, kurį augina musų medžiotojas Egidijus. „Užvestas“ ant kraujo pėdsakų šuo nusekė jais net keletą kilometrų, tačiau šernas matyt nebuvo sunkiai sužeistas, todėl atsekus jo pėdsakais net iki pat Bugenių kaimo, medžiotojai sustojo pasitarti. Tą trumpą akimirką šuo ir pajuto, kad liko be priežiūros ir staiga išpuolė ant asfalto tiesiai prieš atvažiuojančią mašiną...Po susidūrimo šuneliui buvo stipriai sudaužyta galva ir sulaužyta priekinė koja, ne ką paguodė ir veterinarijos specialistai ir nors jau pargabentas namo šunelis buvo šiltai paguldytas ir apklostytas, pasitvirtino pačios blogiausios vet. gydytojo prognozės – šuo išgyveno tik iki ryto... Tikrai gaila šio medžiotojų draugo – Fredis buvo bene vienas iš geriausių mūsų klubo medžioklinių šunų.
Ir vis dėl to medžioklė yra medžioklė. Su savo praradimais ir sėkmėmis. Šį kartą ji buvo ''tragiškai – sėkminga''...

Gerimantas Petrauskas


Medžiotojų klubo „Bugeniai“ valdyba ir redakcinė kolegija sveikina visus medžiotojus, jų šeimos narius ir visus, prijaučiančius medžioklei, su medžiotojų globėjo – Šv. Huberto diena. Linkime taiklių šūvių, įspūdingų laimikių ir visada geros nuotaikos!

šv. hubertasFransua Hubertas gimė apie 655 m. Jis buvo Burgundijos hercogo Huberto sūnus. Jaunasis Hubertas mėgo kraugerišką medžioklę ir puotas. Anot legendos, vieną šv. Kalėdų vakarą Hubertas išjojo medžioti ir pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Jis pasiruošė sviesti ietį, bet pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Nuo to laiko jaunuolis atsisakė aukštų titulų ir gyveno atsiskyrėlio gyvenimą.Septynerius metus atsiskyręs Hubertas gyveno Ardėnų kalnuose akmeninėje trobelėje. Po to buvo paskirtas Mastrichto ir Luticho vyskupu. Savo buvusių medžioklių plotuose Hubertas įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gamtos apsauga. Po mirties (727 m.) paskelbtas šventuoju ir palaidotas šventojo Huberto bazilikoje netoli Nemiūro miesto.
Šiuolaikinė medžioklės etika, kultūra ėmė formuotis tik prieš kelis šimtus metų – riterių hubertas laikais. Medžioklės kultūrai didelės įtakos turėjo imtos rengti hubertinės medžioklės, šventės, kurios tęsdavosi kelias dienas ar net kelias savaites. Jos būdavo švenčiamos su „medžioklės malonumais ir kitomis linksmybėmis“. Šiose medžioklėse buvo propaguojama meilė gyvūnams, gyvūnijos apsauga, humanizmas medžioklėje. Tai pamažu padėjo susiformuoti gražioms tradicijoms, nerašytam medžiotojų garbės kodeksui. Mus pasiekė daugmaž tuo metu surašytos būtinos tikro medžiotojo savybės. Anot jų, „medžiotojas privalo būti dievobaimingas, turi gerai matyti, turėti puikią klausą, stiprų balsą, taisyklingą kvėpavimą, sveikus ir lygius dantis, nepriekaištingą laikyseną, greitas kojas, būti užsigrūdinęs, budrus, ištvermingas, punktualus, sąžiningas, neplepus, privalo protingai samprotauti, būti meilus su šunimis, gerai prižiūrėti ir tvarkingai laikyti savo ginklus, nedrįsti pavyduliauti, girtuokliauti.

„Tikro medžiotojo tikslas – ne kiškio žudymas. Jo tikslas priversti žvėrį varžytis arba stoti į dvikovą. Jis džiaugiasi, jei gyvūnui pavyksta pabėgti“. Taip rašė antrame amžiuje (antrame!) gyvenęs Romos konsulas Flavijus Arianas.
Tad būkime verti tikro medžiotojo vardo!


Huberto dienos medžioklė 2012 11 03

Nors beveik visą savaitę sinoptikai žadėjo lietingą ir vėjuotą savaitgalio orą, lapkričio 3-iosios – šv. Huberto – medžiotojų globėjo rytas išaušo puikus, be lietaus ir vėjo, žadėdamas mums sėkmingą medžioklę.
Prieš pradėdamas šios dienos instruktažą medžioklės vadovas Einaras S. visus susirinkusius į medžioklę pasveikino su šv. Huberto diena ir palinkėjo taiklių šūvių bei saugios ir smagios medžioklės. Disciplina medžioklėje bei saugaus šūvio kampų laikymasis ypač svarbu šiuo metų laiku, kadangi saugiam šūviui paleisti gali trukdyti vis dar nenukritę medžių lapai bei dar „nepermatomi“ krūmai, dažnai uždengiantys ne tik besiartinantį medžiojamą žvėrį, bet ir šalia stovintį medžiotoją.
Tad po trumpo, bet aiškaus instruktažo pirmam varymui išvykome į „Amerikos“ mišką, kuris šiaurės pusėje ribojasi su Sudintinės mišku, iš vakarų jis driekiasi palei kelią Mažeikiai – Skuodas, rytuose nuo jo stūkso Klakiškės miškas. „Amerikos‘ miškas pasižymi tuo, kad yra labai „nepatogus“ varovams, nes yra rusiškos „g“ raidės formos, o be to jame nėra kvartalinių linijų. Trumpai prisiminus praėjusių metų paskutinę medžioklę buvo nuspręsta medžiotojus išdėstyti kiek kitaip, negu paprastai tai daroma – ant keliuko buvo palikti tik du medžiotojai, dar trys pastatyti už jų jau miško pabaigoje, o visi kiti išsirikiavo rytinėje miško pusėje. Prasidėjus varymui miške buvo tylu tylu, nesigirdėjo net šnarančio lapelio, nejudėjo net mažiausia šakelė. Staiga pasigirdo šūvis, o po kokių 10 min. jau išgirdome ir varovų balsus, dar po 10 min. ir antrąjį šūvį, po jo dar vieną!, tada varovai pritilo, keletui minučių nuščiuvo miškas ir medžiotojai, tačiau po kiek laiko vėl viskas stojosi į savo vėžes – medžioklė tęsėsi įprastu ritmu. Kaip paaiškėjo po varymo, pirmą sėkmingą šūvį paleido Algis Š., jis sumedžiojo stirnos jauniklį, kitus abu kartus šovė Alvydas V.- pirmą kartą į prabėgančią miške stirną, o antrąjį į artėjančią laputę, tačiau deja, abu jo šūviai buvo pro šalį...
Antram varymui išsirikiavome palei Klakiškes ant keliuko, vedančio link Margių miške esančio vadinamojo „trikampio“. Kaip pradėjom šį varymą spengiant miško tylai, taip jį ir užbaigėm, be vieno šūvio, be šakelės trakštelėjimo ar kitokio pašalinio garso, nesigirdėjo net ir medžioklėje dalyvaujančių šunų balsų.
Sekančiam varymui sustojome jau prie mano minėto „trikampio“ miškelio, į kurį nusigavome perlipę bebrų užtvankos viršūne per kanalą, pilną vandens. Daugelio galvose kirbėjo slapta ir džiugi mintis – čia turėtų būti šernų. Ir vos tik spėjom sustoti nurodytuose „numeriuose“ kaip pasigirdo karabino šūvis, tačiau vėliau sužinojom, kad ne į šerną, o į lapę, kurią patiesė Renatas T. Vėliau girdėjom dar keletą šūvių, tačiau jie buvo netikslūs, nebuvo šiame miške ir mūsų taip lauktų šernų.
Po pietų buvo nuspręsta medžioti Armalyno krūmuose. Einant prie minėtų krūmų pastebėjome pakylančias laukuose 9 stirnas ir skuodžiančias Martinkienės biržės link. Mums beliko tik tyliai jas stebėti ir tikėtis, kad ką nors dar pamatysim krūmuose. O čia iš tikrųjų buvo sumedžioti dar du stirnos jaunikliai ir viena patelė. Tiesa, viena rudoji išnešė sveiką kailį, protingai padariusi išbėgdama tiesiai į glėbį Aurimui I.
Pasibaigus varymui pradėjo lyti, tad buvo nuspręsta šios dienos medžioklę užbaigti ir suskaičiuoti trofėjus, kurių buvo ne taip jau ir mažai – keturios stirnos ir viena lapė. Pagal tradiciją sumedžioti žvėrys buvo pagerbti ir padėkota Šv.Hubertui už gražią medžioklę.

Gerimantas Petrauskas


Ančių medžioklės sezono atidarymas

2012 metų ankstų rugpjūčio 15 dienos rytą susirinkome į pirmąją kolektyvinę medžioklę šiais metais - į ančių medžioklę. Teisybės dėlei reikia pasakyti kad atvyko toli gražu ne visi, o tik devynetas medžiotojų – patys ištvermingiausi ir ištikimiausi paukščių medžioklės entuziastai. Gal kai kam atvykti sutrukdė tai, kad klubo būstinėje rinkomės 5 val. ryto ir jie nesugebėjo atsispirti saldaus miego kerams, gal kai kam pasirodė, kad sumedžiota antis yra menkesnis trofėjus negu raguotas stirninas ir paprasčiausiai nusprendė nesivarginti dėl tokio menkniekio, turinčio žymiai mažiau mėsos, negu šernas... Kadangi savo medžioklės plotuose nelabai galim pasigirti vandens telkinių gausa, į numatytą medžioklės vietą – kiaulių komplekso tvenkinius, išvykome jau apie pusę šešių. Švito. Oras pasitaikė puikus, nelijo ir nebuvo karšta. Paskyrus varovus, medžiotojai užstojo tvenkinius ir po sutarto signalo užėmė nurodytas pozicijas, tačiau ančių pakilo nedaug ir jos, apsukusios keletą ratų apie tvenkinius, nuskrido link Varduvos upės. Savo vietose stovėjome dar apie pusantros valandos, tačiau ančių gryždavo vos keletas ir skrido jos labai aukštai. Žinoma, visa tai atsispindėjo ir trofėjų skaičiuje – šios medžioklės metu buvo sumedžiotos tik dvi antys, nors suskaičiavus gilzes, jų turėjo būti bent dešimt kartų daugiau... Trumpai apsitarus buvo nuspręsta nuvykti į dar vieną vietą – prie vadinamų „molduobių“, tačiau ten neaptikome nei vienos antelės...O galutinį šios dienos medžioklės rezultatų aptarimą buvo nuspręsta padaryti netradiciškai gamtoje, čiulbant paukšteliams ir švelniai ošiant vasaros pabaigos vėjeliui. Puodelis karštos žolelių arbatos iš termoso, bei keletas įdomių istorijų iš medžioklių pakėlė nuotaiką visai dienai, todėl buvo nuspręsta ta pačia dvasia susirinkti į medžioklę vakare.

Gerimantas Petrauskas

Ančių medžioklės sezono atydarymo Foto Galerijoje


Danielių įsigijimas ir paleidimas į laisvę

2012 metų balandžio 21 dieną mūsų klubas įsigijo ir Margių miške paleido į laisvę 12 danielių. Tai tikrai didelis įvykis ne tik mūsų klubo istorijoje, bet manau ir visame regione, atvertęs naują puslapį gamtos apsaugos, jos gausinimo ir introdukcijos istorijoje. O šios akcijos priešistorė tokia – dar 2011 metų pavasarį klubo vadovas R.Tamošiūnas, puoselėdamas viltį gausinti faunos įvairovę mūsų klubo plotuose, per ataskaitinį susirinkimą pasiūlė apsvarstyti galimybę klubui įsigyti danielių. Pasiūlymas medžiotojus sudomino, tačiau buvo nuspręsta neskubėti ir kiekvienam apsispręsti ar tai reikalinga, ir savo nuomones pareikšti per papildomą visuotinį susirinkimą liepos mėnesį. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad galutinį sprendimą dėl danielių įsigijimo ir paleidimo į laisvę teko priimti tuometinei klubo valdybai – R.Tamošiūnui, E.Sinkevičiui ir R.Teniukui.
Buvo nuspręsta įsigyti 8 žvėrelius – du patinus ir šešias pateles iš p.Čiapo elnyno, kiekvienam klubo nariui papildomai tai kainavo po 200 litų, tačiau visi vieningai pritarė šiam sprendimui. 2012 metų balandžio mėn. pradžioje gyvūnėliai buvo kruopščiai atrinkti, o balandžio 21 dieną pats elnyno savininkas juos ir atgabeno į Margių mišką. Sutartoje vietoje furgono su žvėreliais jau laukė būrelis mūsų klubo medžiotojų su savo šeimų nariais, ir koks buvo nustebimas, kai susirinkusieji sužinojo, kad į vietą atgabenta ne 8, o 12 danielių!, pasirodo, kad klubo valdybos pirmininkas R.Tamošiūnas iš savo asmeninių lėšų papildomai nupirko dar 4 danielių jauniklius. Dabartiniu metu danieliai yra stebimi, jie laikosi netoli nuo paleidimo vietos, ir nors jau pavasaris, tačiau matomi ir apsilankymo specialiai jiems suręstoje šėrykloje pėdsakai. Kadangi suaugusios patelės yra ir sukergtos, tikimės greito mūsų bandos pagausėjimo.

Gerimantas Petrauskas

Danielių paleidimo į laisvę Foto Galerijoje


2012 metų žiemos šventė

2012 metų vasario 11 d. Pumpurinės miško pavėsinėje mūsų klubas organizavo medžiotojų ir jų šeimos narių žiemos šventę. Jos metu šventės dalyviai varžėsi įvairiose rungtyse – teko pašaudyti iš orinio šautuvo į taikinį, stipruoliai medžiotojai dalyvavo dvipūdės kilnojimo varžybose, dar kiti rungėsi tempdami rogutes su ten sėdinčiu šeimos nariu.
Nors lauke spaudė 10-ties laipsnių šaltukas, šventės dalyviams tai netrukdė – Gerimanto P. organizuoti žaidimai ir atrakcijos juos šildė iš lauko, o linksmai spragsintis laužas ir kai kurios kitos priemonės neleido sušalti iš vidaus. Šventės metu netrūko įvairiausių žaidimų ir pramogų, visi kas norėjo, vaišinosi Einaro S. puikiai paruoštais šašlykais ir gardžia žuviene. Šventei pasibaigus visi varžybų rungčių nugalėtojai buvo apdovanoti diplomais, kiti šventės dalyviai – atminimo dovanėlėmis. Namo šventės dalyviai išsiskirstė su pakilia nuotaika ir viltimi sugrįžti čia į vasaros šventę.

Gerimantas Petrauskas

2012 metų žiemos šventės Foto Galerijoje


Esi čia: Pradžia > 2012 metų archyvas


Klubo vadovas

RENATAS TAMOŠIŪNAS

Klubo nariai:


http://www.medziotojuklubasbugeniai.lt

/ Pradžia /Foto Galerija / Rekvizitai / Kontaktai / 2% Parama / Adsense Privatumo Politika /

Svetaines kūrejai: Gerimantas Petrauskas ir Arturas Smalenskas. Copyright©2012

Rekomenduojama rezoliucija: ne mažiau kaip 1024x768 px.